Žodis krizė yra plačiai vartojamas įvairiomis reikšmėmis, kurias vienija bendras pasikeitimo fenomenas:
Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena / situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai.
Žodis krizė kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „sprendimą“.
Į gyvenimo krizes, dramatiškus įvykius, tragiškus išgyvenimus galima žiūrėti labai įvairiai. Tame tarpe ir kaip į galimybę. Pvz.: Kinų kalboje žodį „krizė“ žymi hieroglifas, kurį sudaro du ženklai. Išvertus tai reikštų „pavojų“ ir „šansą“. Žmogus įveikdamas krizę turi galimybę įgyti daug naujos patirties, gyvenimiškos išminties, įveikimo jėgos ir brandos. Priešingu atveju žmogus palūžta, lieka su didžiuliu dvasiniu skausmu.
Terminas atėjo iš medicinos: biologinė krizė – tai ligos kulminacija. Po jos įvyksta ligos persilaužimas – ligonis arba pasveiksta, arba miršta.
Psichologinės krizė terminą į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1946). Į krizinius išgyvenimus jie pradėjo daugiau gilintis po to kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Jis pastebėjo, kad vienus žmones krizinei išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai:
- asmenybės brandumas
- galimybė gauti pagalbą tuo metu.
Krizės terminas taikomas visoms situacijoms, reikalaujančioms kokio nors esminio sprendimo, dėl ko laikinai sutrinka žmogaus ar grupės žmonių psichinė pusiausvyra arba prarandama visuomeninė pusiausvyra. Krizės terminu dažnai pakeičiami kiti terminai, tokie kaip stresas, konfliktas, sunki situacija, nenormali reakcija netekus artimo žmogaus (sielvartas), arba apskritai taip vadinama situacija, kai nedelsiant būtina aplinkinių pagalba ir intervencija į asmens aplinką.
Stresas – kyla atsiradus specifiniams aplinkos reikalavimams, sutrikdo žmogaus adaptaciją, sukelia grėsmę žmogaus vitališkumui. Stresas yra platesnė sąvoka negu krizė.
Frustracija – tai nemaloni psichinė būsena, atsirandanti dėl vidinių ar išorinių jėgų, kurios trukdo siekti tikslo. Frustracijos išgyvenimai mažiau intensyvus negu krizinis.
Konfliktas – jį apibūdina dviejų svarbių motyvų kova vidiniame žmogaus pasaulyje.
Vieningo krizės apibrėžimo nėra. Apibendrinus daugelio autorių pateiktus apibūdinimus galima išskirti tokį apibrėžimą.
Psichologinė krizė (trukmė 6 – 8 savaitės) – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalaują naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.
Ne kiekviena sunki situacija sukelia krizę, o tik tokia, kuri susiklosto esant šioms aplinkybėms:
- Kai kyla labai stipri įtampa, kuri trukdo normaliai funkcionuoti.
- Kai problema yra bent jau subjektyviai labai svarbi.
- Kai žmogus sutrinka susidūręs su sunkia problema ir nežino, kaip turi toliau elgtis ir ką turi daryti.
- Kai psichinio diskomforto pojūtis trunka daug ilgiau negu įprastai susidūrus su problemomis.
- Kai nesulaukiama artimųjų pagalbos bei paramos.
Psichologinės krizės bruožai
- Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykiu – netektys, t.y. ir artimo žmogaus mirtis, skyrybos, bedarbystė, materialinio gerbūvio netekimas, liga. Tai visi atveja, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai, emociškai, vertybiškai yra labai svarbu.
- Psichologinio diskomforto būsena. Jos metu žmogus išgyvena labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, beviltiškumą, baimę, kaltę ir kitus jausmus, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas.
- Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Krizės atveju anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savim.
- Pagalbos galimybė. Labai svarbu, kad būtų galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimas žmogus, įv. specialistai. Jei pagalbos nesulaukiama, psichologinė krizė gali gilėti ir likti neįveikta.
- Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėn. Jei maždaug per 2 mėn. nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krize. Tuomet nustatomi ir diagnozuojami galimi tokias atvejais sutrikimai (emocijų ir elgesio).
- Kiekvienoje psichologinėje krizėje glūdi dvi galimybės.:
* įveikti krizę: jei krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę brandą.
* Neįveikti krizės: neįveikiama psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y. galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybinės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar psichiniai sutrikimai (depresija), somatiniai simptomai ar ligos, gali atsirasti polinkis priklausomybėms.
Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis.
Krizės Fazės
I. Įžanginė (poveikio) – tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama. Žmogus išgyvena traumuojančią situaciją: išryškėja dezorientacija; didelė įtampa, nerimas (kyla dėl nesugebėjimo išspręsti problemą ir dėl pastangų nevaisingumo); nemokėjimas rasti naujų sprendimų; sutrikimo jausmas. Tačiau žmogus vis tiek bando konfrontuoti su problema, ieško išeities.
II. Pasidavimo. Įtampa auga, sprendimo ieškoma bandymų ir klaidų metodu, stiprėja bejėgiškumo ir nevilties jausmas, trūksta pasitikėjimo savimi, jaučiama, kad visos pastangos bergždžios ir kad nėra jokių geros pabaigos perspektyvų. Žmogui atrodo, kad ši problema niekuomet nepasibaigs.
III. Tvarkymosi (kulminacija). Nerimas pasiekia aukščiausią lygį, visos pastangos atrodo bevaisės. Prasideda maksimali energijos mobilizacija, atrodo, kad visos vidaus ir išorės jėgos stengiasi įteigti žmogui, jog reikia iš naujo išsiaiškinti savo situaciją. Savi tikslai traktuojami kaip nepasiekiami. Įtampa sumažėja arba todėl, kad žmogus pamažu suranda sprendimo būdą, arba todėl, kad jis pasiduoda.
Šioje fazėje galimos dvi išeitys:
* Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą. Įtampa palaipsniui atslūgsta, žmogus sustiprėja.
* Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Nesulaukus adekvačios pagalbos atsiranda neadekvatūs reagavimo būdai, prasideda psichologinės krizės chronizacijos procesas:
1) krizę sukėlusi problema, ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami, neigiami, išstumiami. Pasireiškia per didelė psichologinė gynyba;
2) žmogus atsisako atsakomybės už save, perkelia ją kitiems, dažnai kaltina kitus;
3) priklausomybės (alkocholizmas, narkotizacija);
4) psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis.
IV. Pabaiga. Jaučiamas didelis fizinis ir psichinis išsekimas. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikiama, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai.
Literatūra.
Polukordienė K.O. (2003) Psichologinės krizės ir jų įveikimas
Pluzek Z. (1996) Pastoracinė psichologija