Kokią matai stiklinę – puspilnę ar pustuštę?

stiklinePozityvaus mąstymo idėjos populiarios visame pasaulyje. Daugeliui pažystamos idėjos apie teigiamą pozityvaus mąstymo naudą. Šia tema parašyta daugybe knygų, internetas knibžda straipsniais apie tai kaip siekti užsibrėžtų tikslų, tokių kaip tapti turtingu ar laimingu. Šia tema vedami mokymai taip pat vilioja tokias teiginiais kaip „mąstykite vien tik teigiamai, kartokite pozityvius teiginius programuojančius jūsų pasąmonę ir jūsų tikslai bus pasiekti“. Tai iš ties iš pirmo žvilgsnio atrodo labai patraukliai. Tačiau ar tai visada padeda? Ir kas gi tas pozityvus mąstymas?

Pozityvų mąstymą būtų galima apibūdinti kaip mąstymo būdą, paremta saviįtaiga, kurios tikslas teigiamai veikti sąmonę, siekiant asmeninių tikslų. Tikima, kad pozityvios mintys tarsi programuoja mūsų sąmonę bei pasąmonę, kad tai pritraukia gerus dalykus, kelią pasitikėjimą savimi, didina motyvaciją, pritraukia „gerą energiją“. Yra manančių, kad mąstymas turi didelę galią, ir tai padeda tarsi užsiprogramuoti, kitaip tariant pozityviai mąstant galima tikėtis sėkmės. Tikriausia sunku būtų paneigti, kad žmonės linkę įžvelgti net ir kritinėse situacijose kažką teigiamo lengviau išgyvena traumas, pasižymi didesniu pasitikėjimu savimi ir kitais, turi daugiau vilties. Jie dažniau pasižymi geresne savijauta, neretai yra populiarūs, mėgiami. Šalia linksmuolių optimistų norisi būti, norisi užmegzti ir palaikyti su jais artimus santykius, su jais smagu, o gera jų nuotaika užkrečia ir praskaidrina ir pačių savijautą. Kiek kitaip jaučiamės šalia nuolat viskuo nepatenkintų, niekuo nepasitikinčių, nerimaujančių dėl ateities pesimistų. Bendravimas su pesimistiškais žmonėmis vargina, kelią įtampą ir laikui bėgant nejučia keliam sau klausima ar norisi su jais palaikyti santykius. Juk eilinį kartą teks išklausyti kaip viskas aplinkui negatyvu. Jiems sunku pasidžiaugti sėkme, o į pasaulį žvelgia užsidėję tamsius pesimizmo akinius.

Kas lemia kokia matai stiklinę?

Polinkį mąstyti optimistiškai ar labiau pesimistiškai galima apibrėžti kaip tam tikrą asmenybės bruožą. Jau daug metų įvairių sričių specialistai bando atsakyti kas lemią vienokius ar kitokius asmenybės bruožus. Šiandien manoma, kad tai kaip funkcionuoja mūsų psichika yra įvairių smegenų dalių sąveikos rezultatas. Mūsų psichikos funkcionavimas priklauso nuo neuronų rezginių formavimosi ir veiklos. Juose yra užkoduota genetinė informacija apie mūsų potencialias galimybes, talentus, gabumus, polinkius, asmenines savybes. Jau gimstame turėdami skirtingą nervų sistemos jautrumą, skirtingai suvokiame skausmą, skirtingai interpretuojame pojūčių siunčiamą informaciją, o tai reiškia, kad skirtingai suvokiame informaciją, siunčiamą iš aplinkos. Kitaip sakant pasaulį suvokiame savitai. Tačiau ne viską nulemia genuose užkoduota informacija. Aplinkos įtaka ne mažiau svarbi, ji pasireiškia venas savybes ar polinkius sustiprindama, kitas slopindama. Pavyzdžiui, jei itin jautrus vaikas auga aplinkoje, kurioje tėvai geba atspindėti jausmus ir padeda išmokti juos suvaldyti tikėtina, kad tai įtakos tai, kad ateityje jautrumas nepasireikš taip stipriai. Jei įsivaizduosime kūdikį genetiškai paveldėjusį didelį jautrumą, kurio mama nesugeba nuraminti, o pati jaučia didelį nerimą, tikisi visa ko blogiausio jo psichikoje padeda impulsyvumo, dirglumo pamatus. Taigi polinkį būti pesimistu ar optimistu mes atsinešame tačiau kaip tai pasireikš ir ar vieni bruožai bus sustiprinti, o kiti prislopinti priklausys nuo aplinkos poveikio.

Tam tikros mąstymo strategijos, problemų sprendimo būdai, automatinės mintys susijusios su tai kaip mes suvokiam pasaulį formuojasi gana anksti ir tam turi įtakos paveldėjimo ir aplinkos sąveika. Todėl nėra taip paprasta keisti tai kas įsitvirtinę mūsų psichikoje. Juk sunkiai padėsite nerimastingam žmogui sakydami, kad jis turėtų pasikeisti ir į pasaulį žvelgti optimisto akimis. Tačiau ar tai reiškia, kad nėra galimybių padėti? Tikrai ne pokyčiai tikrai galimi, tačiau tam neretai reikalinga profesionali ilgalaikė psichoterapija. Savipagalba, knygų skaitymas apie pozityvų mąstymą taip pat naudingi, tačiau svarbu atsirinkti ir suvokti, kad esame ne mašinos, kurias galime užprogramuoti, o unikalios, savitos, be galo skirtingos asmenybės su sava gyvenimiška patirtimi.

Kaip mąsto pesimistai arba mąstymo klaidos, kurios trukdo adekvačiai vertinti situacijas?

Tikriausiai visi susiduriame su būsenomis kai viskas nusispalvina juodom spalvom, mažos smulkmenos išmuša iš pusiausvyros, nesėkmės atrodo sunkiai pakeliamos, o mintys apie ateitį atrodo niūriai ir be perspektyvos. Žmogaus jausmai ir emocijos priklauso nuo to, kaip pats žmogus įprasmina, kas su juo vyksta. Dėl to kartais verta pažvelgti į save į šalies ir atkreipti dėmesį į tai, kaip mąstymas iškreipia realybę.

Dažniausiai pasitaikančios mąstymo klaidos

,,Viskas arba nieko” –taip mąstančiam žmogui būdinga matyti viską juodomis arba baltomis spalvomis. Žmogus iš savęs ar situacijos linkęs reikalauti maksimumo, o jei taip nėra tuomet visa kita tarsi nubraukiama, nuvertinama kaip nereikšminga. Vietoj to, kad įvertintų nesėkmės dalį ir tai kas padaryta gerai, žmogus mąstantis tokiomis kategorijomis „viskas arba nieko“  visą kas gera linkęs nuneigti.

Toks mastymas būdingas vaikams. Vaikystė turbūt tuo ir žavinga, kad suteikia iliuzija, kad pasaulis sukasi aplink vaikiškąjį aš. Fantazijos, svajonės persipina su realybę, o ribos tarp aš ir ne aš nėra aiškiai nubrėžtos. Tačiau vaikui augant palaipsniui išmokstama priimti realybę, suvokiant, kad ne visada būna taip kaip norisi ir, kad kartais tenka nusivilti ar palaukti.

Perdėtas apibendrinimas – vieno atvejo pagrindu apibendrinate visą patyrimą- Vieną nesėkmę matoma kaip viso nenusisekusio gyvenimo apraiška. Pavyzdžiui, jei nepasiseka darbe tai daroma išvada, kad visada nesiseka tinkamai atlikti užduotis, kad šis atvejis tik patvirtina, kad žmogus nesusitvarko su užduotimis ir t.t.

Proto filtras – kreipiamas dėmesys tik į tai, kas nepasisekė, tik į tuos žmones, kurie suerzino. Mintys apie tai tarsi lašas rašalo nuspalvina visą vandenį. Tokiais atvejais protas prisimena tik kas bloga, o kitokius įvykius, aplinkybes ignoruoja.

Teigiamo patyrimo nuvertinimas – taip mąstantis žmogus net ir susidūręs su teigiamais išgyvenimais, sėkmę bus linkęs nuvertinti įteigdamas sau, kad „tai nesvarbu“, „tai nesiskaito“, „kad jam taip nutiko netyčia“ ir kad nėra ko dėl to džiaugtis. Pavyzdžiui, studentas puikiai išlaikęs egzaminą sakytų, kad jam pasisekė nes dėstytojas turbūt net neskaitė jo darbo, nes jeigu būtų skaitęs nebūtų taip gerai įvertinęs.

Skubotų išvadų darymas – daromos neigiamos išvadas apie įvykį, nors nėra pakankamai duomenų patikrinti išvados teisingumui. Kai kurie žmonės mano, kad žino kaip kiti jaučiasi ar galvoja tarsi galėtų skaityti kitų mintis. Pavyzdžiui, žmogus gali būti įsitikinęs, kad kolega jo nemėgsta net neturėdamas jokių tam aiškių argumentų.

Ateities numatymas – galvojama, kad viskas baigsis blogai ir būna tuo įsitikinęs taip, tarsi jo pranašystė jau išsipildė. Pavyzdžiui, kad ir kaip stengsiuosi gerai pasirodyti darbo pokalbyje vis tiek nepavyks.

Katastrofinis mąstymas – taip mąstantis žmogus linkęs pervertinti susiklosčiusią situaciją ją savo mintyse hiperbolizuodamas. Net ir iš šalies žiūrint nedidelė problema gali atrodyti sunki ir neįveikiama, o žmogus neturintis jokių pasirinkimo galimybių. .

Emocinis mąstymas – laikomasi pozicijos, kad žmogaus neigiamos emocijos atspindi kaip iš tikro klostosi reikalai: »Aš taip jaučiu, reiškia taip ir yra”.

Tapatusis mąstymo būdas – taip mąstantis žmogus tarsi nepajėgus atsitraukti ir pažvelgti tiek į save, tiek į susiklosčiusią situaciją iš šalies, nėra pajėgus reflektuoti savo patirties ir daryti atitinkamas išvadas. Manoma, kad kas egzistuoja vidiniame pasaulyje, turi egzistuoti ir išorėje, o kas egzistuoja išorėje turi egzistuoti ir vidiniame pasaulyje. Viskas apie ką galvojama, ar fantazuojama, visiškai atitinka realybę. Pavyzdžiui mama labai nerimaujanti dėl vaiko mano, kad jis taip pat nerimauja kaip ir ji nors vaikas gali visiškai kitaip išgyventi šią situaciją.

Mastymas kategorijomis „turiu”, privalau” – žmogus jaučiasi prisiėmęs įsipareigojimus, nors taip ir nėra. Neretai save verčia daryti tai ko nenori, nes mano, kad taip reikia, kad privalo daryti tai ko gal būt niekas neprašo. Tai kelią daug nepasitenkinimo, pykčio, nusivylimo savimi ir kitais.

Etikečių klijavimas – linkęs perdėtai apibendrinti. Jei nepasisekė – nevykėlis. Jei padaryta klaida – kvailys.

Personalizavimas -jaučiasi, susijęs ar kaltas dėl kažkokio išorinio įvykio, nors iš tikrųjų nėra už jį atsakingas. Taip mąstantis žmogus linkęs manyti, kad jis yra atsakingas ir už tuos įvykius, kurių nėra pajėgus sukontroliuoti.

Pasaulis optimisto akimis

Dažniausiai tai žmonės linkę labiau pasitikėti savimi bei kitais. Labiau vertina tai ką turi ir moka pasidžiaugti dabartimi. Labiau atsipalaidavę, dažniau gerai nusiteikęs ir linkę į sudėtingas gyvenimo situacijas žiūrėti paprasčiau. Jiems lengviau sekasi užmegzti ir palaikyti šiltus bei gilesnius tarpasmeninius santykius. Jie dažnai pasiekia geresnių rezultatų savo profesijose. Jie dažniausiai kelia pasitikėjimą ir įkvepia kitus. Tačiau norisi atskirti adekvatų optimizmą nuo naivaus bandymo įsiteikti, kad pozityvus mąstymas pats savaime be asmeninių pastangų ir atsakomybės prisiėmimo už savo gyvenimą daro stebuklus.

Kita pozityvaus mąstymo pusė

Pozityvus mąstymas tikrai turi teigiamą poveikį, tačiau čia, kaip ir visur, yra ir kita medalio pusė. Apskritai mūsų visuomenėje itin vertinamas mąstymas ir darymas, ir tarsi užima žymiai svarbesnę vietą nei jausmai, pojūčiai, intuicija, klausymasis, žaidimai ir kiti ne tokie racionalūs polinkiai. Perdėtas susikoncentravimas į mąstymą taip pat ir į pozityvią mąstyseną veda link disbalanso, išstumdamas jausmų svarbą, o juk jie ne mažiau svarbūs kaip ir mąstymas.

Kiekvienas esame savo gyvenimo autoriais ir turime prisiimti šią autorystę. Vien tik pozityviai mąstant ir kalbant „įkvepiančias mantras“ bandant sau įteigti, kad viskas gerai tikėtina, kad taip ir galim užstrigti laukime kol vieną dieną viskas kažkaip stebuklingai pasikeis. Kartais tai taip stipriai užvaldo žmogaus mąstymą, kad ima trukdyti adekvačiai priimti ir vertinti realybę. Tuomet tai tampa labiau panašu į saviapgaulę, neigimą, izoliaciją, bėgimą nuo realybę, kuri galbūt ne visada yra tokia patraukli kaip norėtųsi ją matyti. Bėda ta, kad bėgdamas nuo realybės žmogus linkęs pasitraukti į fantazijų pasaulį, tarsi užsiliūliuoja save iliuzijomis, kurios nepadeda spręsti realių sunkumų. Kraštutiniais atvejais tai gali skatinti netikrosios savasties palaikymą bei realybės iškraipymą. Tai gali vesti prie skaudžių pasekmių kai žmogus negalėdamas realistiškai vertinti savo galimybių gali kelti sau neadekvačius tikslus. Netiesa, kad žmogus gali viską, užtenka tik to panorėti, tikrai nesame visagaliai,  kiekvienas turime savo ribas ir būtent aiškesnis savo ribų, talentų, troškimų, gabumų suvokimas leidžia labiau mėgautis ir džiaugtis gyvenimu nei bandymas tapti tuo kuo nesi.

Žmonės, kurie stengiasi visada išlaikyti pozityvų mąstymą kartodami sau, kad jei negalvos apie blogus dalykus tai taip ir nebus gali imti neigti realybę. Pavyzdžiui, žmogus sunkiai sergantis onkologine liga ir tikintis, kad vien pozityvus mąstymas padės kovoti su liga, gali skaudžiai nusivilti, neigdamas medikamentinio gydymo būtinybę. Juk kai už lango dargana ar bjauriai lyja natūralu, kad nebandome sau įteigti, kad oras puikus, o galvojame apie tinkamą aprangą, skėtį, šiltus batus, o gal net nusprendžiame nekelti kojos iš namų. Taip pasirūpiname savimi priimdami mums geriausia sprendimą.

Neretai psichologinės pagalbos kreipiasi žmonės tikėdami, kad galima visada gerai jaustis, kad pozityvaus mąstymo dėka galime kontroliuoti neigiamas mintis, bei jausmus taip palaikydami vien gerą savijautą. Deja ši nuostata gana populiari. Yra nemažai manančių, kad sunkūs jausmai tokie kaip pyktis, baimė, nerimas, beviltiškumas trukdo siekti tikslų, o jų siekiamybė – visada jaustis gerai, mąstyti pozityviai ir į viską žvelgti vien optimistiškai. Jausmai atrodo pavojingi, užkertantys kelią į sėkmę. Taip mąstydamas žmogus tarsi pakliūva į pinkles. Kuo labiau stengiasi sukontroliuoti neigiamas mintis ar sunkius jausmus tuo labiau susiduria su kita savo puse – bejėgiškumu. Visgi jausmai ir mintys gali būti sunkūs, bet nepavojingi. Žmogus išgyvendamas tiek traumuojančius, tiek ilgai lauktus gyvenimo įvykius išgyvena visą gamą jausmų  nuo beviltiškumo iki vilties turėjimo, nuo pykčio iki meilės, nuo liūdesio iki džiaugsmo ir tai normalu, tai rodo, kad esam gyvi, jautrūs žmonės. Jausmai visų pirmą yra signalas apie tai kas su mumis vyksta, jie parodo neišspręstus vidinius konfliktus, neatitikimus tarp lūkesčių ir realybės, atskleidžia kokie mūsų neišsakyti poreikiai yra ignoruojami. Tačiau kai kuriems jausmai siejasi su silpnumu, kurio nevalia rodyti kitiems, o neretai neleidžiama pripažinti ir sau. Pasitaiko, kad vaikai labai anksti susiduria su nuostata, kad jausmai gali būti „blogi“ ir jų nevalia rodyti kitiems. Tėvai juos kritikuoja ne tik dėl netinkamo elgesio, bet ir dėl „netinkamų“ jausmų rodymo. .John W. James (2007) knygoje „ Kai sielvartauja vaikai“  teigia, kad vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Tačiau tai, kas nepriimtina išorėje, išgyvenama viduje. Augdami aplinkoje, kurioje tėvai nepriima ir nepadeda vaikui išgyventi ir tinkamai išreikšti įvairių jausmų,  vaikas mokomas, kad skausmingi ar neigiami jausmai visuomenei, lygiai kaip ir artimiesiems žmonėms, nepriimtini. Tokie klaidingi įsitikinimai kaip „būk tvirtas“, „tai ko netekai pakeisk kuo nors kitu“, „negalima pykti ant savo tėvų „ ir t.t. gana stipriai įsišaknija į žmogaus psichiką, trukdydami natūraliai išgyventi, įsisąmoninant ir įprasminant savo jausmus. Jei jausmai slopinami  įvairiais būdais gana dažnai tai pasireiškia psichosomatiniais sutrikimais (virškinimo sutrikimais, bronchine astma, organizmo alerginėmis reakcijomis, širdies ligomis ir t.t.). Pozityvus mąstymas taip pat gali būti neadaptyviai naudojamas kaip būdas padedantis apsiginti nuo sunkių jausmų.

Brandus žmogus – tas kuris sugeba priimti, suvokti, išgyventi įvairius jausmus.

Ar blogos mintys gali būti pavojingos?

Mintys, jausmai ir poelgiai nėra tapatu. Męs galim turėti pačių įvairiausių minčių, galim taip stipriai pykti ant kito žmogaus, kad mintyse kuriam keršto planus. Tačiau pagalvoti blogai – tai dar nereiškia tai padaryti. Ko nors bijoti – tai dar nereiškia prisišaukti tai. Įsivaizdavimas, kad esi visagalis, o mintys gali materializuotis normali vaikystės raidos stadija. Vaikams būdingas magiškas mąstymas kai jie tiki, kad tai apie ką jie pagalvoja pildosi. „Juk Kalėdų senelis žino slapčiausius troškimus ir užtenka tik panorėti ir svajonės išsipildo“. Vaikų magiškasis mąstymas yra normalus ir būtinas raidos etapas, tačiau kai toks mąstymas vyraujantis suaugusiam- tai rodo infantilumą, o kraštutiniais atvejais taip stipriai iškraipo realybę, kad ima trukdyti prisitaikyti aplinkoje. Tokie žmonės neretai tiki pranašais, būrėjomis, ezoterikais ir linkę ieškoti patarimų pas juos. Visgi brandos kriterijus tai asmeninės atsakomybė už savo poelgius, norus, troškimus prisiėmimas. Būti „tik žmogumi“, kartais silpnam, kartais klystančiam ar abejojančiam nėra lengva. Svarbu būti sąžiningiems pačiam su savim, o tuomet ir pozityvus mąstymas padės siekti užsibrėžtų tikslų.

Straipsnis publikuotas 2015m. „Moters psichologijos“  žurnale

Komentavimo galimybė išjungta.