Parašyta daugybė knygų apie tai, kaip reikėtų auklėti vaikus. Tačiau dažniausiai jų prireikia tik tuomet, kai vaiko elgesys tampa sunkiai toleruojamas, nepriimtinas ar dar blogiau – tiesiog nepakenčiamas. Tuomet kyla daugybė klausimų, į kuriuos ne taip paprasta rasti atsakymus: ką darėme ne taip? Ko galima tikėtis toliau?

Auklėjimo stilius

Tėvų pastangų įvairovė, siekiant vaikus kontroliuoti ir padėti jiems pritapti visuomenėje, psichologų vadinama auklėjimo stiliumi. Pasak vienos iš auklėjimo stilių koncepcijos kūrėjų Dianos Baumring, tėvų auklėjimo stiliui įtaką daro du veiksniai – tėvų jautrumas ir reiklumas. Jautrumą būtų galima apibūdinti kaip tėvų gebėjimą atpažinti ir suprasti vaiko poreikius bei rodyti jiems šilumą, palaikymą, empatiją. Nuo pat kūdikystės tėvai turi mokytis suprasti, ką reiškia vienokie ar kitokie signalai (verksmas, riksmas, šypsena), kuriuos mažas žmogutis siunčia juo besirūpinantiesiems. Jautri mama dažniausiai nesunkiai supranta, ką reiškia, kai jos mažylis ima gailiai verkti ar čepsėti lūpytėmis. Gebėjimas suprasti vaiko poreikius – būtina sąlyga, leidžianti vaikui pasijausti saugiam. Jam siunčiama žinia, kad pasaulis, į kurį jis atkeliavo, saugi vieta ir juo tikrai pasirūpins. Tačiau jei mama nerimastinga, nepasitikinti savimi, labiau pasikliaujanti ne savimi, o aplinkinių nuomone, jai bus daug sunkiau būti jautriai ir empatiškai. Gerai, jei mažasis šeimos narys ramus ir ne itin reiklus, bet jeigu yra kitaip, nejautriems tėvams gali būti didelis iššūkis suprasti, ko tas mažylis vis nepatenkintas.

Kitas veiksnys, lemiantis vaiko auklėjimo stilių, yra reiklumas arba kontrolė. Tėvai turi ne tik atpažinti ir tenkinti vaiko poreikius, bet ir parodyti ribas. Jie tarsi turi nubrėžti liniją tarp to, kas galima, ir to, ko negalima. Reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į šeimą, o vėliau ir į visuomenę, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, mokydami drausmės, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius.

Remiantis tėvų sugebėjimais būti jautriems ir reikliems, galima išskirti keturis auklėjimo stilius: atlaidų, valdingą, autoritetingą ir atsiribojusį. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi skirtingas auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį. Jiems būdinga individuali jautrumo ir reiklumo pusiausvyra.

Atlaidūs tėvai (nuolaidžiaujantys). Tai daug leidžiantys, jautrūs, švelnūs, bet mažai nurodinėjantys savo vaikams tėvai. Šiam auklėjimo stiliui būdinga tai, kad tėvai, būdami labai jautrūs vaiko poreikiams, neretai jiems nuolaidžiauja ir elgiasi nenuosekliai. Atlaidžius tėvus, kurių auklėjime labiau dominuoja jautrumas nei reiklumas, galima suskirstyti dar į du tipus: demokratiškus tėvus, kurie nors ir švelnūs, yra labiau įpareigojantys, bei nedirektyvius tėvus.

Atlaidžių tėvų vaikai dažniau turi elgesio problemų bei mokymosi sunkumų, bet jie labiau linkę pasitikėti savimi.

Valdingi tėvai. Šio tipo tėvai būtų priešingybė atlaidiems tėvams. Tai labai reiklūs ir mažai jautrūs tėvai. Pagrindiniai jų auklėjimo akcentai – drausmė, paklusnumas autoritetams, valdžios demonstravimas. Valdingi tėvai tikisi, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes, besąlygiškai sieks jų numatytų tikslų. Neretai tokie tėvai nelinkę gilintis ir suprasti, kas geriausia jų vaikui, nes mano, kad tai jie gali nuspręsti už juos geriausiai. Tokie tėvai yra nelankstūs, sunkiai pripažįstantys savo klaidas, griežčiau baudžiantys, labiau kritikuojantys ir nuvertinantys. Valdingi tėvai taip pat gali būti suskirstyti į neautokratiškus ir labai autokratiškus, naudojančius diktatą.

Valdingo stiliaus tėvai sukuria aplinką, kurioje vyrauja drausmė, tvarka, pagarba suaugusiesiems. Vaikas, augdamas tokioje atmosferoje, išmoksta labai greitai ir gerai paklusti grupės taisyklėms, tačiau užauga labai nesavarankiškas, priklausomas nuo autoritetų. Manoma, kad šių šeimų vaikai linkę geriau mokytis, turi mažiau elgesio problemų, tačiau jiems būdingas labiau išreikštas nepasitikėjimas savimi ir didesnis polinkis į depresiją

Autoritetingi tėvai yra ir jautrūs, ir reiklūs. Šio tipo tėvai teisingi, bet negriežti, linkę įsiklausyti į vaiko norus ir padaryti išlygų tam tikrose situacijose, bet nenuolaidžiaujantys. Jie auklėdami vaikus elgiasi nuosekliai ir išlaiko savo autoritetą. Tokiose šeimose augantys vaikai jaučia iš tėvų palaikymą ir supratimą, tačiau aiškiai žino taisykles, kurių nesilaikant bus atitinkamų pasekmių. Autoritetingi tėvai geba išlaikyti pusiausvyrą tarp savo reikalavimų ir jautraus, empatiško vaiko priėmimo. Tokiose šeimose augantys vaikai pasižymi didesne socialine kompetencija ir retesnėmis elgesio problemomis, geresniu prisitaikymu visuomenėje bei didesniu pasitikėjimu savimi.

Atsiriboję (neįsitraukiantys) tėvai. Šio tipo tėvai nusišalinę ir neatsakingi, perduodantys per daug atsakomybės vaikams. Jie nejautrūs, nesidomintys vaiko gyvenimu, nekontroliuojantys. Dažniausiai tai nebrandūs, neatsakingi, turintys įvairių psichologinių problemų, emociškai šalti ir atsiriboję tėvai. Toks auklėjimo stilius kraštutiniais atvejais pastebimas asocialiose šeimose. Tačiau tokio auklėjimo stiliaus apraiškų galima pastebėti ir šeimose, kur tėvai labai orientuoti į karjerą ir gali aprūpinti savo vaiką tik materialiai. Tokiose šeimose augantys vaikai neretai būna emociškai apleisti, jie jaučiasi nesaugūs, baikštūs, nepasitikintys savimi ir kitais, neretai būna priversti per anksti prisiimti atsakomybę. Pasitaiko, kad tokiose šeimose augantys vaikai yra įvairiai išnaudojami ir traumuojami.

Vieno dominuojančio auklėjimo stiliaus, kuris būtų itin populiarus šiuolaikinėse šeimose, išskirti neišeitų. Galima pastebėti tik tendencijas. Anksčiau mūsų visuomenėje vyravo autoritarinis auklėjimo stilius, o dabar vis mažiau tėvų, besivadovaujančių nuostatomis, kad vaikas turi besąlygiškai paklusti ir vykdyti jų valią. Tačiau galima pastebėti ir kitokių kraštutinumų, kai tėvai stengiasi būtinai tenkinti kiekvieną vaiko užgaidą ir taip sukuria vaikui iliuziją, kad pasaulis – didelė parduotuvė, kurioje viską galima nusipirkti. Nemažai ir tokių tėvų, kurie stengiasi nuo mažens daug investuoti į ankstyvąjį vaikų ugdymą. Tampa vis madingesni mažyliams skirti būreliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šis požiūris labai sveikintinas. Tačiau tėvai, norėdami kompensuoti tai, ko patys negalėjo gauti vaikystėje, rizikuoja perlenkti lazdą. Verta pamąstyti, ar tikrai didelis pranašumas, jei vaikas jau 4 m. turės baleto, muzikos, anglų kalbos pradmenis, bet neturės laiko tiesiog žaisti ir bendrauti su savo tėvais.

Atsakymų, kodėl vieni auklėjimo stiliai labiau vyrauja nei kiti, reikėtų ieškoti analizuojant pokyčius visuomenėje: „Mūsų tėvų karta augo visuomenėje, kurioje buvo daug baimės, nepasitikėjimo, suvaržymo ir netikrumo. Būdas išlikti – paklusti priespaudai. Vaikai buvo mokomi prisitaikyti, būti nuolankūs, nepastebimi. Jie išmoko nepasitikėti savimi, viskuo abejoti, nereikšti savo nuomonės. Dabartinė visuomenė kelia visai kitus reikalavimus. Todėl keičiasi požiūris ir į tėvystę, motinystę bei vaikų auklėjimą.“

Dažniausiai apie tai, kaip auklėja vaiką, tėvai susimąsto, kai susiduria su sunkumais. Jie pastebi, kad jų taikomi metodai neduoda norimo rezultato. Tėvai jaučia kaltę, nekompetenciją, beviltiškumą. Tuomet svarbu nenuleisti rankų, o bandant suprasti netinkamo elgesio galimas priežastis atsigręžti ir į save. Auklėjimo stilių, kurį naudojate, galite sužinoti atkreipę dėmesį į vaiko elgesį tuo metu, kai drausminate. Pavyzdžiui, jei vaikas nerodo pagarbos, tikriausiai, esate per daug pakantus netinkamam elgesiui. Jei Jūsų bijo, tuomet tikriausiai esate per griežti.

Auklėjimo pamokos

Mokytis tinkamai auklėti savo vaiką niekada nevėlu. Bet nereikia ir stengtis būti tobulais tėvais, nes tokių nėra. Geriau būti atsakingais tėvais, gebančiais mokytis ir keistis. Kad vaikų auklėjimas netaptų sunkia pareiga, nereikėtų laukti, kol pasireikš netinkamas elgesys, ir tik tada imtis priemonių jį keisti; esama įgūdžių, kuriuos galima diegti iškart, tiesiog kasdien. Pavyzdžiui, vienas iš tokių – gebėjimas įvardyti savo emocijas. Neretai suaugusieji moko vaikus ne atpažinti ir tinkamai išreikšti jausmus, bet juos nuslopinti. Johno W. Jameso (2007) tyrimų duomenimis, vaikas, sulaukęs penkiolikos metų, jau būna gavęs daugiau kaip 23 000 raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Iš tiesų – kuo labiau pažįstame savo emocijas ir mokame jas įvardyti, tuo mažesnį poveikį jos mums daro.

kiekvienas auklėjimo stilius turi tiek savo privalumų, tiek trūkumų. Pavyzdžiui,. Atlaidžių tėvų vaikai, priešingai, dažniau turi elgesio problemų bei mokymosi sunkumų, bet jie labiau pasitiki savimi.

Turbūt daugelis sutiks, kad maždaug iki pirmojo gimtadienio vaiko poreikiai tenkinami besąlygiškai. Tėvų uždavinys – sukurti saugią, palaikančią, leidžiančią tyrinėti aplinką. 1–2 m. plečiantis vaiko galimybėms vis daugiau atsiranda situacijų, kai tėvai turi parodyti ribas, kas galima, o ko negalima. Kai kuriems tėvams tai kelia didelių sunkumų, nes susiduria su stipriomis, priešiškomis vaiko reakcijomis. Tai natūralus raidos etapas, kai vaikui tenka atsisakyti „rojaus“. Juk mama buvo visada šalia ir visada jo, ir jis gaudavo tai, ko nori, „čia ir dabar“. Tačiau vaikui augant ir atrandant vis daugiau savo galimybių, tuo pat metu susiduriama su realybe, kuri atskleidžia, kad jis yra mažas ir priklausomas nuo suaugusiųjų, o tai kelia įvairių jausmų. Nuo tėvų gebėjimo jautriai atliepti į vaiko poreikius ir parodyti, koks elgesys netinkamas, o koks tinkamas, priklauso, ar vaikas išmoks, ar neišmoks perimti taisykles ir pritapti.

Patyrimo skirtumai

Neretai galima išgirsti, kaip būsimi tėveliai drąsiai teigia, jog niekada taip neauklės savo vaikų, kaip jų tėvai. Tačiau auklėdami savo mažuosius neklaužadas pastebi, kad jie ima naudoti tuos pačius metodus, kuriuos taip neseniai kritikavo. Taip atsitinka dėl to, kad iš savo šeimų perimame modelius, kurie įsirašo į mūsų atmintį. Dažnai tėvai, remdamiesi savo vaikystės patirtimi, nusprendžia, kaip drausmins savo vaikus, kaip nuosekliai tai darys. Jei jų tėvai buvo griežti ir reiklūs ir jiems sekėsi gana gerai, tikėtina, kad jie taip pat naudos valdingą auklėjimo stilių. Tačiau jei būsimi tėvai augo priešindamiesi, maištaudami, tikėtina, kad pasirinks kitokį auklėjimo stilių. Tuomet sukama 180 laipsnių kampu nuo savo vaikystės patirties. Ypač griežtų tėvų nuolat skaudintas vaikas taps atsargiai auklėjančiu tėvu, o nuolaidžių tėvų vaikas bus daug reiklesnis.

Kas atsitinka, kai šeimoje tėtis renkasi vieną, o mama – kitą auklėjimo stilių ir koks to poveikis vaikui? Vaikai saugiausiai jaučiasi, kai namuose vyrauja aiškios ir vienodos taisyklės. Vaikai nori žinoti, kas jų laukia – kokie apdovanojimai, jei labai stengsis, ir kokie nemalonumai, jei elgsis priešingai. To neįmanoma pasiekti, jei tėvai naudoja skirtingas strategijas. Jei vienas iš tėvų už tą patį elgiasi griežtai baudžia, o kitas tokį elgiasi ignoruoja, vaikui kyla daug sumaišties, pasimetimo. Vaikystė – tai metas, kai įgyjami pagrindiniai elgesio įgūdžiai. Nenuoseklaus auklėjimo pasekmės: savikontrolės stoka, manipuliavimas, elgesio problemos, impulsyvumas, negebėjimas laikytis taisyklių, nepagarba, priešiškumas tėvams.

Deja, tačiau tėvų požiūris į vaikų auklėjimą gali skirtis nuo kitų vaikui svarbių žmonių, pavyzdžiui, senelių. Neretai seneliai daug nuolaidesni anūkams nei tėvai. Be jokios abejonės, vaikai gali lyginti ir išbandyti ribas – kas galima, o ko negalima. Svarbu, jog tėvai neužmirštų, kad jie yra pagrindiniai mokytojai. Jei vaikas grįžęs pasidalija, kaip jam seneliai leido tai, ko neleidžia tėvai (pavyzdžiui, vakare nesivalyti dantų), svarbu nesivelti į nereikalingas diskusijas, o ramiai paaiškinti, kokio elgesio jie tikisi, ir elgtis nuosekliai.

Dažnai girdime sakant: „Vaikų nereikia auklėti, jie puikiai užauga ir be šito.“ Tačiau tokia nuostata yra klaidinga ir atskleidžia tėvų negebėjimą prisiimti atsakomybę už vaikus. Juk vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, užmegzti brandžius santykius ir t. t. Anksčiau būti tėvais reiškė tiesiog būti tėvais, o vaikai augdavo „geri“ arba „blogi“. Vaikai negimsta savaime drausmingi, mandagūs, tolerantiški, pasitikintys savimi. Juos to reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai esate Jūs – mama ir tėtis. Nuo to, kokios pozicijos laikysitės auklėdami mažylį, priklausys, koks jis bus užaugęs.