Žmogus – įvairiapusė būtybė, gebanti prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų ir tokiu būdu atskleisti vis kitas savo savybes. Todėl vienoks gali atrodyti bendraudamas su šeimos nariais, kitoks – būdamas su draugais, dar kitoks – su nepažįstamaisiais. Tačiau ne visiems ir ne visada yra paprasta bendrauti. Nuo ko tai priklauso ir kas lemia žemą savivertės jausmą, negebėjimą kontroliuoti baimių bendraujant su aplinkiniais.
Kaip vis kitos žmogaus būdo, charakterio savybės atsiskleidžia būnant skirtingoje aplinkoje?
Būdami skirtingoje aplinkoje atliekame vis kitokius socialinius vaidmenis. Vienoje aplinkoje žmogus yra darbuotojas, kitoje – klientas, dar kitoje – tėvas (mama) arba brolis (sesuo) ir t. t. Todėl natūralu, kad ir elgiamės skirtingai. Atlikdamas tam tikrą socialinį vaidmenį kiekvienas tarsi žino, ko iš jo tikisi ta aplinka, ir stengiasi pateisinti jos lūkesčius. Būdami tarp kitų žmonių stengiamės pasirodyti taip, kad aplinkiniai susidarytų apie mus tokį įspūdį, kokio pageidaujame. Žmogus, siekdamas sukurti norimą nuomonę apie save, gali keisti ne tik savo elgesį, bet ir išvaizdą, socialinę aplinką. Tačiau mūsų elgesį lemia ne tik sąmoningas apsisprendimas, bet ir pasąmoniniai motyvai, kurių žmogus iki galo nesuvokia. Taigi tai, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniais, lemia daugybė veiksnių: asmeniniai santykiai, asmenybės brandumo lygis, išsilavinimas, amžius ir t. t.
Kodėl vieni žmonės yra drąsesni už kitus?
Tai, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniais, priklauso nuo daugybės veiksnių: patirties, tam tikrų asmenybės bruožų, situacijos, emocinės būsenos, pasitikėjimo savimi ir t. t. Vienose situacijose žmogus gali jaustis saugiau, todėl patirdamas mažesnę įtampą bendrauja laisviau. Kitos situacijos gali kelti didelį nerimą, nesaugumą, kritikos baimę. Tuomet bendraudami galime pastebėti didesnį sutrikimą, nerimastingumą, kuriuos dažniausiai išduoda kūno kalba. Taip pat tai, kaip suaugęs žmogus geba bendrauti, priklauso ir nuo ankstyvoje vaikystėje besiformuojančių gyvenimo nuostatų. Vaikui, augančiam saugioje, mylinčioje aplinkoje, pasaulis bus saugi vieta. Ir priešingai – vaikas, patyręs daug nesaugumo, nepastovumo, į pasaulį žvelgs su nepasitikėjimu ir baime tarsi sakydamas, kad niekur nėra draugų ir niekuo negalima pasitikėti.
Ar daug žmonių pasireiškia vadinamoji socialinė fobija, kai matant kitiems žmonėms, ypač nepažįstamiems, vengiama valgyti ar atlikti kitus veiksmus? Kam tai būdinga ir kas tokią baimę sukelia?
Sociofobija – baimė atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio centre. Neretai žmonės patiria baimę, kad būdami dėmesio centre negalės tinkamai reikšti savo minčių, „užsikirs“ ir dėl to jaus gėdą, sutrikimą, pažeminimą. Kitiems didelę baimę kelia situacijos, kuriose gali jaustis stebimi, vertinami. Manoma, kad socialinė fobija pasireiškia apie 13 % žmonių. Dažniau ši baimė būdinga moterims. Socialinių baimių kilmė gali būti įvairi. Vieniems tai gali būti traumuojančio išgyvenimo pasekmė, kiti pacientai negali susieti baimės atsiradimo su konkrečia patirtimi ir sako, kad tam tikrų situacijų baimė lydi juos beveik visą gyvenimą. Dažniausiai socialinė fobija pasireiškia 11–19 gyvenimo metais.
Ar žmonės, jaučiantys socialinę fobiją, gali bijoti savęs, gėdytis savo kūno, judesių, vengti šokti? Ar tai sutrikimas?
Paprastai socialinės fobijos susijusios su žema saviverte ir kritikos baime. Tai gali pasireikšti kūno paraudimu, rankų drebėjimu, pykinimu, staiga atsiradusiu poreikiu šlapintis, padidėjusiu širdies plakimu ir kt. Baimę sukeliančios situacijos kelia didelį nerimą, gėdos jausmą, nerimaujama, kad kiti pamatys jų sutrikimą, nerimą. Gali išsivystyti ir panikos priepuolis. Todėl dažniausiai tokių situacijų vengiama, o tai neigiamai atsiliepia žmogaus socialiniam gyvenimui, darbui, asmeniniams santykiams. Socialinės fobijos gali būti išplitusios, apimančios įvairias socialinės veiklos sritis, ir izoliuotos, kai baimę kelia konkrečios situacijos, pavyzdžiui, baimė užkalbinti nepažįstamą žmogų arba baimė šokti. Ar tai sutrikimas, įvertinama pagal diagnostinius kriterijus, tokius kaip simptomų ūmumas, disfunkcija, bejėgiškumo, nerimo lygis.
Kokie žmonės jaučia nepažįstamųjų baimę? Kaip ją įveikti?
Nepažįstamų žmonių baimė būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo socialinio statuso ar finansinės padėties. Visgi ši baimė dažniau pasireiškia savimi nepasitikintiems, droviems, linkusiems į intraversiją žmonėms. Kenčiantieji nuo socialinės fobijos išoriškai nebūtinai atrodo drovūs, užsisklendę ar nervingi. Žmonėms, kamuojamiems socialinės fobijos, dažniausiai rekomenduojama kognityvinė, psichoanalitinė psichoterapija ir medikamentinis gydymas. Svarbu žinoti, kad nėra vieno universalaus patarimo, kuris tiktų visiems. Su kiekvienu pacientu aptariama individualiai, kas būtų veiksminga, atsižvelgiant į simptomų ūmumą, intensyvumą, ilgalaikius tikslus.
Kas formuoja pasitikėjimo savimi jausmą? Kokie žmonės mažiau pasitiki savimi?
Pasitikėjimo savimi jausmas ugdomas ankstyvoje vaikystėje. Vaikui itin svarbu jausti, kad tėvai jį myli ir priima tokį, koks jis yra. Vienas svarbiausių vaiko poreikių – aplinkinių (tėvų) pripažinimas ir pagarba jo jausmams, pojūčiams bei jų raiškai.
Sėkmingas prieraišumas labai svarbus vaiko tolimesnei raidai. Tėvai padeda vaikui struktūruoti savo išgyvenimus, suteikiant jiems prasmę, sukuria vidinio pasaulio ir kitų žmonių pažinimo galimybes, padeda suvokti ir išgyventi savo vertę.
Pagarba ir tolerancija vaiko jausmams suteikia galimybę tyrinėti, eksperimentuoti, išbandyti pamažu atrandant tai, kas malonu, svarbu, reikšminga arba neleistina. Augdamas tokioje aplinkoje mažylis mažiau bijo suklysti, o tai padeda formuotis pozityviam savęs vertinimui. Jį supantys žmonės tampa jam veidrodiniais atspindžiais, padedančiais formuoti ir atskleisti tikrąją savastį. Pasitikėjimas savimi nėra paveldimas ar įgyjamas, jis formuojasi bendraujant su kitais. Išbandydamas tai, kas galima ir ko negalima, vaikas susiduria ir su draudimais. Tačiau suaugę žmonės į tai reaguoja gana skirtingai. Vieni tėvai aiškiai parodo, koks elgesys yra netoleruojamas, nežemindami vaiko, kiti – priešingai – vaiką mėgina sugėdyti, nuvertinti. Jeigu vaikas nuo mažens girdi kritiką, tai, be abejonės, turi įtakos jo psichikai ir žemos savivertės formavimuisi. Neadekvatus savęs vaizdas gali formuotis susiduriant ir su pernelyg aukštais reikalavimais. Vaikas, patiriantis nuolatinį tėvų spaudimą siekti aukštumų, jaučia, kad nėra priimamas toks, koks yra. Iš tėvų jis tarsi gauna žinutę: „Tu turi būti geriausias, nes tik taip mūsų nenuvilsi“. Toks mažylis, stengdamasis atitikti tėvų lūkesčius, ima elgtis ir parodyti tik tai, ko iš jo tikimasi. Jis išmoksta tenkinti ne savo, o kitų poreikius, nes tik taip jaučiasi priimamas ir vertinamas. Prisitaikymas prie tėvų poreikių dažnai skatina netikros savasties raidą. Nesėkmė išgyvenama skaudžiai, nes tai silpnina pasitikėjimą savimi, o savivertė tampa labai pažeidžiama ir priklausoma nuo aplinkinių vertinimo. Suaugę tokie žmonės dažnai jaučiasi gyvenantys ne savo gyvenimą. Aukšti pasiekimai darbe, gera finansinė padėtis ir vis nauji laimėjimai jiems nebeteikia džiaugsmo, nes nepaisant kitų įvertinimo giliai viduje išgyvenamas nepasitikėjimo savimi jausmas.
Žmogaus elgesys labiau priklauso nuo įgimtų ar įgytų savybių? Kaip vienos ir kitos savybės lemia žmogaus elgesį?
Žmogaus raidai svarbus ir paveldimumas, ir aplinka. Pirmaisiais gyvenimo metais aplinka, tėvai tenkina ne tik biologinius kūdikio poreikius, bet ir sukuria asmenybės pamatus.
Įrodyta, kad tie vaikai, kurių tenkinami tik biologiniai poreikiai, tačiau iš savo tėvų arba globėjų negauna meilės, globos, saugumo, vystosi lėčiau. Tokių vaikų pirmoji patirtis yra skurdi, nestimuliuojanti, neskatinanti atrasti, o tai lemia jų raidos atsilikimą.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos ir paveldimumas. Tai, kaip reaguojame į vieną ar kitą aplinkos dirgiklį, lemia mūsų psichikos funkcionavimo ypatybės. Jeigu palyginsime neseniai gimusių kūdikių reakcijas, kaip jie išgyvena frustraciją (vidinę įtampą, kai jų poreikiai nepatenkinami), pastebėsime, kad jų reakcijos gali skirtis ir savo intensyvumo lygiu, ir reagavimo greičiu, ir trukme. Taigi žmogaus elgesį vienose ar kitose situacijose gali lemti tiek prigimtis, tiek ir aplinkos veiksniai.
Straipsnis publikuotas žurnale „Natūrali medicina“ 2012 m. rugsėjo mėn.