Šiandien daugelis neįsivaizduoja savo gyvenimo be kompiuterio. Tai tapo taip savaime suprantama, kad ne vienas jaunas tėvelis net nesusimąstydamas vos ūgtelėjusį mažyli supažindina su šiuolaikinio pasaulio neatsiejama dalimi – kompiuteriu. Kai kuriems tai atrodo savaime suprantama, kad jau 3-4 m. vaikas moka naudotis kompiuteriu, susirasti kompiuterinius žaidimus ar naršyti po youtube. Pradžioje tai gali atrodyti gana patraukliai. Tėveliai džiaugiasi, kad jų atžalos įsitraukią, susidomėję kompiuterio siūlomom galimybėm ir lieka laisva minutė sau. Nestebina ir tai, kad pradinukai jau turi savo profilius facebook‘e. 2012 m. Microsft užsakyta studija atskleidė, kad 36 proc. tėvų žinojo, kad jų vaikai atsidarė savo profilius feisbook‘e iki 13 m. ir didžioji dalis tėvų padėjo tai padaryti. 2011 m. 17,5 mln. facebook‘o vartojo vaikai iki 13m. ir 5 mln. iki 10 m. Tyrimų duomenimis internetu naudojasi 73 proc. apklaustų Lietuvos vaikų. Tyrimai, atlikti kitose šalyse, rodo, kad bene pusė visų interneto vartotojų yra vaikai nuo 8 iki 14 metų. Mažamečiai vaikai iki 5 metų sudaro net 25 proc. visų interneto vartotojų. Dauguma jaunųjų vartotojų internetu naudojasi be jokių apribojimų ar kontrolės. Vaikų skaičius besinaudojantis internetu didėja, o amžius jaunėja.

Diskusijų ir nuomonių apie kompiuterių poveikį vaikų psichikai, elgesiui, bendravimui galima rasti toj pačioj internetinėje erdvėje pačių įvairiausių. Nuomonės gana prieštaringos. Ir visgi nuo kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti naudotis kompiuteriu? Specialistai rekomenduoja, kad kompiuteriu vaikas turėtų pradėti naudotis ne anksčiau kaip pradinėse klasėse. Tačiau tikslingai, saikingai ir su suaugusiųjų priežiūra. Iki mokyklos vaiko pagrindinė veikla – žaidimas. Nuo mažens žaisdamas vaikas lavina įvairius savo pojūčius, tyrinėja, kuria, mokosi pritapti, dalintis, išbando įvairius socialinius vaidmenis, lavina kūrybiškumą, vaizduotę, mokosi kontroliuoti savo impulsus. Žaidimas – padeda atrasti pasaulį ir savo vietą jame. Tačiau vaikas nuo mažens tyrinėjantis ne jį supantį pasaulį, bet virtualę erdvę gali vis labiau į ją įsitraukti. Verta sunerimti jei trimetis ar keturmetis nežino, kuo užsiimti be televizoriaus ir kompiuterio, tai jau gali signalizuoti apie pažeistą emocinę vaiko raidą. Tokie vaikai neretai tampa dirglūs, sunkiau koncentruojantys dėmesį, gali intensyviau pasireikšti pykčio protrūkiai. Tėvai norėdami „šventos ramybės“, dažnai nusileidžia vaiko reikalavimams ir leidžia dar prisėsti prie TV ar kompiuterio. Taip susidaro pavojingas užburtas ratas, o tėvai rizikuoja turėti sunkumų dėl besiformuojančios vaiko priklausomybės nuo kompiuterio. Kiek rimta problema tai tampa, priklauso nuo pasekmių sunkumo. Tikrai nereiškia, kad visi besinaudojantys kompiuteriu vaikai gali tapti nuo jo priklausomi. Apie atsiradusią priklausomybę galima kalbėti tada kai potraukis ima turėti neigiamų pasekmių, prarandamas kontrolės pojūtis, o noras pasitraukti iš realios tikrovės tampa vis labiau išreikštas.

Vaikams priklausomybė nuo kompiuterio dažniausiai pasireiškia šiais požymiais:

• Mažėja susidomėjimais paprastais vaikiškais žaidimais.

• Nukenčia bendravimas su bendraamžiais.

• Sunku prikalbinti kur nors važiuoti, eiti į svečius.

• Mokyklinio amžiaus vaikams krenta mokymosi motyvacija, krenta pasiekimų rezultatai.

• Realybė ima varginti, o tėvų (globėjų) reikalavimai ar užduotys suvokiami kaip akiplėšiškumas.

• Atsiranda stiprus susierzinimas ar agresyvumas jei vaikas yra atitraukiamas nuo kompiuterio.

• Gali pasireikšti prasta dėmesio koncentracija, mieguistumas, apetito nebuvimas.

• Net pagrindiniai kūno poreikiai pradeda gerokai varginti ir atrodo perdėti.

Nėra paprasta atsakyti į klausimą kas nulemia, kad vieniems formuojasi priklausomybė, o kitiems nepaisant to, kad jie taip pat naudojasi kompiuteriu, priklausomybė nepasireiškia. Tam turi įtakos daugybė vienas kitą įtakojančių veiksnių. Tačiau galima išskirti rizikos faktorius, įtakojančius priklausomybės formavimąsi:

1. Laikas, praleidžiamas prie kompiuterio.

Laikas turėtų būti ribojamas priklausomai nuo vaiko amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama per diena pire kompiuterio praleisti ne ilgiau kaip pusvalandį. Kompiuteriniai žaidimai traukią vaikus vaizdumu, dinamiškumu, greitumu, tačiau tai taip pat stipriai stimuliuoja ir vargina vaikų psichiką. Todėl tėvų viena iš svarbių užduočių išlikti tvirtiems – brėžiant aiškias ribas.

2. Vaiko amžiaus.

Kompiuteriniai žaidimai vis dažniau ateina ne į paauglišką gyvenimą, bet dar anksčiau. Kuo anksčiau vaikai įsitraukia į juos, tuo didesnės pasekmės padaromos vaiko raidai. Tėveliai, turėtų nepamiršti, kad iki 6-7m. amžiaus vaikai turėtų lavinti vaizduotę, pažinti realų pasaulį, žaisti su bendraamžiais, mokytis draugauti bei pritapti bendraamžių grupėje. Iki mokyklinio amžiaus vaikams sunkiau atskirti realybę nuo fantazijos, todėl virtuali kompiuterinė realybė gali itin stimuliuoti vaiko fantaziją, suteikdama jam itin daug galių, kurias norisi neadekvačiai išbandyti ir realybėje. Tokio amžiaus vaikams taip pat sunku dar suvokti priežasčių ir pasekmių sąsajas, todėl kompiuterinio žaidimo situacijas gali perkelti į realų gyvenimą, nesuprasdami kodėl žaidime taip galima, o realybėje ne.

3. Socialinė izoliacija.

Silpni socialiniai įgūdžiai, menka savivertė, vienišumas, stipriai išreikštas polinkis į introversiją, konfliktiški santykiai su bendraamžiais, patyčios, fizinės negalios ar mobilumo apribojimas gali skatinti bėgti nuo realios tikrovės, siekiant rasti užuovėja virtualioje erdvėje.

4. Vieno iš tėvų pasireiškianti priklausomybė.

Vaikai augdami, palaipsniui identifikuojasi su savo tėvais, perimdami iš jų ir tam tikrus elgesio modelius Stebimas tėvų pavyzdys, kuomet prie virtualios erdvės praleidžiamas visas ar didžioji dalis laisvalaikio, gali būti suvokiamas kaip puikus, o gal net vienintelis laisvalaikio praleidimo būdas.

5. Psichologinių poreikių nepatenkinimas.

Vaikams svarbu jausti artimųjų globą, pripažinimą, tačiau nemažiau svarbu žinoti ir taisykles, aiškias ribas, kurios padeda pasijausti saugiems. Jie nori būti savarankiški ir turėti galimybę patys apsispręsti ir pasimokyti iš savo klaidų. Jie ilgisi tikrų sunkumų ir iššūkių, kurių įveikimas padeda išgyventi pasitikėjimo savimi džiaugsmą. O tom akimirkom kai sunku atsirinkti kas svarbiausia, jiems norisi atsigręžus į juos supančią aplinką, pamatyti pavyzdžius, į kuriuos galima lygiuotis. Kai vaikai viso to neranda realiame pasaulyje ieško pakaitalo virtuliame pasaulyje, kur viskas tėra fikcija, neturinti nieko bendro su tikrumu.

6. Itin didelis tėvų užimtumas (pasyvi tėvystė).

Labai didelis tėvų užimtumas, kuomet trūksta laiko, o taip pat ir emocinių tėvų resursų atliepti į vaiko emocinius, socialinius poreikius taip pat skatina vaiko pasitraukimą į virtualų pasaulį.

Visgi labai svarbu, kad tėvai matytų savo atžalas ir neužmirštų, kad kompiuteris negali pakeisti prigimtinio vaiko poreikio žaisti, t.y. gyventi vaizduotės ir realiame pasaulyje, o pastebėję, kad jų vaikai pernelyg daug laiko leidžia prie kompiuterių į tai pasižiūrėtų gana rimtai ir nevengtų pasikonsultuoti su specialistais.